APIE MUS
Mano kelias į keramiką atrodė niekad neprasidės.
Vaikystėje augau tarp siūlų kamuolių ir skiaučių. Abi su Mama siuvom, audėm, mezgėm, siuvinėjom. Mano lėlės buvo gražiausiai aprengtos visame kieme, o mylimiausia pamoka vaikų Dailės mokykloje buvo tekstilė. Užaugusi svajojau būti kostiumo dizainere.
Keramikos pamokos slinkdavo be mano entuziazmo. Molis rodės tai per kietas, tai per minkštas, be to- tepė rūbus ir lindo į panages. Atrodė mesiu ir grįšiu pas siūlus ir virbalus.
Nemečiau, pasilikau. Diena iš dienos liesdama susigyvenau, perpratau jo sudėtingą būdą- koks būna minkštas ir plastiškas kai drėgnas, koks tampa trapus kai džiūsta ir nori ilsėtis; pažinau ir vieną mįslingiausių savybių- jo atmintį- kai tempiamas, lenkiamas bando sugrįžti į savo pradinę formą. Molis tapo mano pragyvenimo šaltiniu ir rodėsi tuoj ims nusibosti...
Tada susidomėjau senąja puodininkyste. Ir įsimylėjau keramiką iš naujo!
2010-aisias pakliuvau į Vilniaus puodžių cechą, o iš ten- į jo organizuojamą Archainių amatų stovyklą Trakų pusiasalio pilies kieme.
Pakliuvau į Pasaulį, kurio ilgėjausi.
Keletą metų iš eilės važiavau į tas stovyklas, susipažinau su skirtingų kultūrų keramika, pramokau įvairių lipdymo ir degimo būdų. Labiausiai širdį užkabino raiba kaip gegutė RAUGO keramika.
Mūsų krašte randamas rudas molis net ir išdegtas išlieka porėtas ir šiek tiek pralaidus vandeniui, tad protėviai sumanė karštą kaip ugnis puodą įmerkti į skystą miltų raugą ir taip tas poras užkepinti. Merkiamas puodas patiria beveik 1000 laipsnių temperatūrų skirtumą, ir jei ne granito žvirgždas, jis tikrai subyrėtų į gabalus. Meistrui tenka mikliai suktis- ilgomis metalinėmis replėmis iš krosnies ištraukti iki raudonumo įkaitusį puodą, ir lyg krikštijamą vaiką nardinti į kubilą skysto raugo. Kelis kartus niurktelėtas indas bemat nusimargina netikėtais raštais, bet nevalia žiopsoti- reikia čia pat aušinti šaltu vandeniu. Uždelsi- ir nudegs visas puodas juodai, lyg palikta ant ugnies keptuvė.
Kiek pasimokiusi apsigyniau Tautinio paveldo sertifikatą puodininkystei ir pradėjau dirbti savarankiškai.
Mano savaitgaliai jau bėga vidur girios, mažoje medinėje dirbtuvėlėje šiaudiniu stogu. Tylu ramu ir gera. Krosnyje kūrenasi ugnis, kažką tyliai suokia radijas. Lipdau. Iš pradžių tradicines puodynes, vėliau įsismaginu ir pradedu „džiazuoti“: nejučia puodynėms vietoje rankenų išdygsta rankytės, kepimo indai puošiasi lapėm, avinėliais ar virsta antimis.
Jau anksčiau pastebėjau, kad rankomis lipdytas gaminys traukia lyg magnetas. Jį taip gera liesti, glaustyti, nesinori skirtis, iš rankų paleisti, lyg tasai puodas būtų koks gyvas sutvėrimas.
Netikite? Atvažiuokite.
Raugo keramikos degimas Arklio muziejuje.
