Apie mus

 

Mano kelias į keramiką atrodė, lyg niekad neprasidės.

Vaikystėje augau tarp siūlų kamuolių ir spalvotų skiaučių. Su Mama siuvome, audėme, mezgėme, siuvinėjome. Mano lėlės buvo gražiausiai aprengtos visame kieme, o mylimiausia pamoka vaikų dailės mokykloje – tekstilė. Užaugusi svajojau tapti kostiumo dizainere.

Keramikos pamokos slinko be didelio entuziazmo. Molis atrodė tai per kietas, tai per minkštas, be to – tepė drabužius ir lindo po nagais. Buvo aišku: mesiu ir grįšiu prie siūlų bei virbalų.

Bet nemečiau. Pasilikau.

Diena po dienos, liesdama molį, po truputį su juo susidraugavau. Išmokau pažinti jo kaprizingą būdą – koks jis švelnus ir plastiškas, kai drėgnas, ir kaip trapus bei lepus, kai džiūsta. Atradau ir vieną keisčiausių jo savybių – atmintį. Tempiamas, lenkiamas, jis vis bando sugrįžti į savo pirminę formą.

Molis tapo mano kasdienybe, pragyvenimo šaltiniu, ir jau atrodė – ims ir nusibos...
Bet tada atradau senąją puodininkystę. Ir įsimylėjau iš naujo.

2010-aisiais pakliuvau į Vilniaus puodžių cechą, o netrukus – į jų rengiamą Archainių amatų stovyklą Trakų pusiasalio pilies kieme.
Tarsi būčiau grįžusi ten, kur seniai troškau būti.

Keletą metų iš eilės lankiausi stovyklose, pažinau įvairių kultūrų keramiką, mokiausi skirtingų lipdymo ir degimo technikų.
Širdį labiausiai pakerėjo raiboji raugo keramika, šiek tiek laukinė, nenuspėjama – kaip gegutė.

Mūsų krašto molis – rudas, porėtas, šiek tiek pralaidus vandeniui. Todėl senieji meistrai sugalvojo gudrybę: įkaitusį kaip žarija puodą merkti į skystą miltų raugą, kad poros užsivertų.
Tai – tikra ugnies ir drąsos ceremonija: meistras replėmis traukia iki raudonumo įkaitusį indą ir, lyg krikštydamas vaiką, panardina į raugą. Paviršius bematant pasidengia raštais, o jei pavėluoji – puodas pajuoduoja tarsi pamiršta keptuvė ant ugnies.

Po kurio laiko įgijau Tautinio paveldo sertifikatą, pradėjau kurti savarankiškai.

Dabar mano savaitgaliai bėga vidury girios, mažoje medinėje dirbtuvėlėje šiaudiniu stogu. Čia tylu, ramu ir gera. Krosnyje rusena ugnis, tyliai groja radijas, o aš lipdau.
Iš pradžių – tradicines puodynes, vėliau „džiazuoju“: puodams išdygsta rankytės, kepimo indus puošia lapės, avinėliai, kartais jie pavirsta antimis...

Pastebėjau vieną dalyką – rankomis lipdytas daiktas traukia lyg magnetas. Jį gera liesti, apkabinti, glostyti – nesinori paleisti iš rankų, tarsi tai būtų ne šiaip indas, o gyvas sutvėrimas.

Netikite?
Atvažiuokite. Pajusite patys.

 

    

    

    

    

 

Raugo keramikos degimas Arklio muziejuje.