Gyventojų nėra, tačiau kaimas gyvas

Oazė girios viduryje – taip galima būtų pavadinti 25 kilometrus nuo Anykščių į šiaurę nutolusį, prie kairiojo Šventosios upės pakraščio prigludusį, Anykščių seniūnijai priklausantį Inkūnų kaimą. Darbo dieną, juolab prastu oru, kaime sutikti žmogų yra labai maža tikimybė, nes kaimo senbuviai išmirę, o naujieji dar tik kuriasi. Tačiau į kaimą dažnai užsuka romantikos ieškantys poilsiautojai, o į „Amatų kalnelį“ ir keramikos mėgėjai.

Kaimas girios apsuptyje

Kalbininkai kaimo pavadinimą kildina iš asmenvardžio Jankus, tačiau, kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, kaimo vardas gali būti kilęs ir iš lotynų kalbos žodžio „incunabula“, reiškiančio vystyklus, gimimo vietą, kūdikystę. Juolab, kad tokiu pavadinimu netoli bažnyčios trykšta šaltinėlis. Jo tyro vandens pasisemti nuvažiuoja ir kai kurie anykštėnai.
Šiaip ar taip, kaimo šaknys siekia 1657 m., kuomet jis priklausė Radvilų valdomam Svėdasų dvarui, vėliau Svėdasų parapijos Morkūniškių ir Drobčiūnų dvarų savininkams. 1923 m. kaime buvo 6 sodybos ir net 42 gyventojai. Prieškaryje dauguma kaimo vyrų dirbo sielininkais, nes kaime buvo miško medžiagos sandėlis ir rąstus Šventąja sielininkai plukdydavo net iki Kauno.
Pokaryje kaimas buvo įjungtas į Puškino kolūkį, vėliau priklausė J. Biliūno kolūkiui, Anykščių urėdijos Mikierių girininkijai.
Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, kaime nebėra vietinių gyventojų, tačiau jis lankomas iš šio krašto kilusių žmonių ir poilsiautojų. „Ramus miško vidurys, – sakė seniūnas apie Inkūnus. – Inkūnų kapinėse tebesilaidoja Šimonių ir Romuldavos giriose išsibarsčiusių kaimelių žmonės, poilsiautojus traukia medinė, ant kalnelio stovinti kaimo bažnytėlė, šaltinis ir vienintelis Anykščių rajone kabantis tiltas per Šventąją, jungiantis Inkūnus su Mikieriais, prie upės esančios poilsiavietės. Lankoma šio kaimo vieta tampa ir Inkūnuose besikuriančios keramikos dirbtuvės „Amatų kalnelis“. Pagal išgales taisome Inkūnų link vedančius miško keliukus, tvarkome kapines“.

Kaimo dvasios sergėtoja išėjo į amžinybę

Iki 1937 – ųjų kaimas priklausė Svėdasų parapijai, po to 2 metus Andrioniškio parapijai.
Inkūnietės Anelės Šukienės iniciatyvos ir rėmimo dėka, prieš pat karą Inkūnuose buvo įkurta parapija ir pastatyta švč. Aušros vartų Dievo motinos bažnyčia, kurią 1942 metų rudenį pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Prieš pora metų šį pasaulį paliko jos dukra, taip pat Anelė.
Sodyba ir dabar šviečia baltais langais, dvelkia senojo kaimo ramybe. Darželyje, kaip ir prieš daugelį metų, žydi gėlės, nušienauto kiemo gale išpurentose lysvėse auga daržovės.
Kieme pasitiko viena iš Anelės dukterų – Aldona. Jūratė ir Aleksandra, nors gyvena tolokai, irgi dažnos viešnios šioje sodyboje. „Mamytė mirė namie, nė už ką pas mus nevažiavo, – sakė Panevėžyje gydytoja dirbanti Aldona. – Kiek žmonių mynė šios trobos slenkstį! Juk mamytė ne tik prižiūrėjo bažnyčią, bet per atlaidus ir pietus ruošdavo. Čia tylu, ramu. Man čia gera būti. Nueinu į kapines, pastoviu, pasikalbu su čia besiilsinčiais man brangiais žmonėmis“.
Pasak Aldonos Šukytės, jos šeimos gyvenimas buvęs nelengvas. Tėvai buvo ištremti, o sugrįžusių ir bažnyčią puoselėjančių tarybinė valdžia neglostė…
Inkūnų parapiją administruoja Andrioniškio klebonas Virginijus Taučkėla. Bažnyčios aplinką puošia inkūniečių bendrijos pirmininko Valentino Šapalo iniciatyva įkurtas Atminties parkas. Jame stovi dar gyvų ir jau išnykusių aplinkinių kaimų atminimui pastatyti žymių tautodailininkų medžio drožiniai.
Beje, prie bažnyčios nyksta nenaudojamas buvusios klebonijos pastatas. Ne taip seniai jame dar krykštavo ir gyvenimu miškų apsuptyje džiaugėsi kunigo Salvijaus Pranskūno ir rašytojos Vandos Juknaitės įkurtos tikėjimo ir tiesos ieškančių vaikų stovyklos vaikai. „Jie tokie jautrūs, nedrąsūs būdavo, – prisiminė A. Šukytė. – Ateidavo pieno ar daržovių pirkti, tai vidun neidavo, mamą iš kiemo šaukdavo“. Tačiau dabar pastatas apleistas. Sklando gandai, kad čia rengti stovyklas vaikams iš gatvės dėl sanitarinių sąlygų uždraudė valdžios funkcionieriai.
Tvarkinga, prižiūrima į amžinybę išėjusių Lukauskų sodyba. Ją prižiūri ir laiko bites į amžinybę išėjusių kaimo senbuvių palikuonys.

Vargonininko sodybėlės
vietoje – „Amatų kalnelis“

Daugel metų buvusio Inkūnų bažnytėlės vargonininko Jono Porciko apleistas namelis buvo užklystančių į šį kaimą poilsiautojų egzotiška vietele pasidairyti į „Tiesa“ ir „Kolektyviniu darbu“ išklijuotas sienas ar net pernakvoti ant medinių grindų likučių per langų kiaurymes švilpiant vėjui. Taip buvo, kol šią trobelę prieš dešimtmetį nusižiūrėjo paneviežietė keramikė Renata Umbrasienė. „Ji, kalnelis ir šios vietos išskirtinumas mane tiesiog užbūrė“,- sakė R. Umbrasienė.
Ji nusipirko beveik sugriuvusį, nuniokotą namelį, jį atstatė. Paskui išdygo ir dar keli sodybos pastatai su šiai vietovei taip derančiais nendrių ir šiaudų stogais. „Esu beveik vietinė, nes Inkūnuose leidžiu 3 – 4 dienas per savaitę, – pastebėjo R. Umbrasienė. Moters nuomone, kelias nuo Andrioniškio pusės į Inkūnus labai duobėtas, neprižiūrimas. Jį su sunkiasvore technika suniokoja miškus kertantys savininkai, o tvarkyti nėra kam.
„Amatų kalnelio“ svečius šeimininkė ne tik supažindina su vienu seniausių pasaulio amatu, tačiau ir pamoko pasigaminti kokį nors dubenėlį ar švilpynę. Molio dirbiniai degami lauko krosnyje.

Straipsnio šaltinis: https://www.anyksta.lt/gyventoj-nera-taciau-kaimas-gyvas/