„Molį minkau gal jau du dešimtmečiai, – šypsodamasi sakė Tautinio paveldo sertifikatą turinti keramikė, – tačiau rimtai dirbti pradėjau gal prieš kokius 5 metus. Juolab kad man tai buvo ir, galima sakyti, tėra prasmingas laisvalaikio leidimas“.
2004 – aisiais moteris apsilankė Inkūnuose ir, kaip pati sakė, ši vieta ją užbūrė. Ji nusipirko beveik sugriuvusį, nuniokotą namelį, jį atstatė, paskui išdygo ir dar keli sodybos pastatai su šiai vietovei taip derančiais nendrių ir šiaudų stogais. „Esu beveik vietinė, – pastebėjo keramikė, – nes čia leidžiu 3 – 4 dienas per savaitę“.
„Amatų kalnelio“ svečius šeimininkė ne tik supažindina su vienu seniausių pasaulio amatų, tačiau ir pamoko pasigaminti kokį nors dubenėlį ar švilpynę. Molio dirbiniai degami lauko krosnyje.
R. Umbrasienė teigė nesistengianti savo darbus eksponuoti parodose, tačiau džiaugiasi, kai kažkam jos darbai patinka, nes jie pagaminti su rankų ir širdies šiluma. „Aš mokausi pati ir mokau kitus“, – sakė keramikė.
Straipsnio šaltinis: https://www.anyksta.lt/mokosi-ir-moko-kitus/#google_vignette
]]>
Kaimas girios apsuptyje
Kalbininkai kaimo pavadinimą kildina iš asmenvardžio Jankus, tačiau, kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, kaimo vardas gali būti kilęs ir iš lotynų kalbos žodžio „incunabula“, reiškiančio vystyklus, gimimo vietą, kūdikystę. Juolab, kad tokiu pavadinimu netoli bažnyčios trykšta šaltinėlis. Jo tyro vandens pasisemti nuvažiuoja ir kai kurie anykštėnai.
Šiaip ar taip, kaimo šaknys siekia 1657 m., kuomet jis priklausė Radvilų valdomam Svėdasų dvarui, vėliau Svėdasų parapijos Morkūniškių ir Drobčiūnų dvarų savininkams. 1923 m. kaime buvo 6 sodybos ir net 42 gyventojai. Prieškaryje dauguma kaimo vyrų dirbo sielininkais, nes kaime buvo miško medžiagos sandėlis ir rąstus Šventąja sielininkai plukdydavo net iki Kauno.
Pokaryje kaimas buvo įjungtas į Puškino kolūkį, vėliau priklausė J. Biliūno kolūkiui, Anykščių urėdijos Mikierių girininkijai.
Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, kaime nebėra vietinių gyventojų, tačiau jis lankomas iš šio krašto kilusių žmonių ir poilsiautojų. „Ramus miško vidurys, – sakė seniūnas apie Inkūnus. – Inkūnų kapinėse tebesilaidoja Šimonių ir Romuldavos giriose išsibarsčiusių kaimelių žmonės, poilsiautojus traukia medinė, ant kalnelio stovinti kaimo bažnytėlė, šaltinis ir vienintelis Anykščių rajone kabantis tiltas per Šventąją, jungiantis Inkūnus su Mikieriais, prie upės esančios poilsiavietės. Lankoma šio kaimo vieta tampa ir Inkūnuose besikuriančios keramikos dirbtuvės „Amatų kalnelis“. Pagal išgales taisome Inkūnų link vedančius miško keliukus, tvarkome kapines“.
Kaimo dvasios sergėtoja išėjo į amžinybę
Iki 1937 – ųjų kaimas priklausė Svėdasų parapijai, po to 2 metus Andrioniškio parapijai.
Inkūnietės Anelės Šukienės iniciatyvos ir rėmimo dėka, prieš pat karą Inkūnuose buvo įkurta parapija ir pastatyta švč. Aušros vartų Dievo motinos bažnyčia, kurią 1942 metų rudenį pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Prieš pora metų šį pasaulį paliko jos dukra, taip pat Anelė.
Sodyba ir dabar šviečia baltais langais, dvelkia senojo kaimo ramybe. Darželyje, kaip ir prieš daugelį metų, žydi gėlės, nušienauto kiemo gale išpurentose lysvėse auga daržovės.
Kieme pasitiko viena iš Anelės dukterų – Aldona. Jūratė ir Aleksandra, nors gyvena tolokai, irgi dažnos viešnios šioje sodyboje. „Mamytė mirė namie, nė už ką pas mus nevažiavo, – sakė Panevėžyje gydytoja dirbanti Aldona. – Kiek žmonių mynė šios trobos slenkstį! Juk mamytė ne tik prižiūrėjo bažnyčią, bet per atlaidus ir pietus ruošdavo. Čia tylu, ramu. Man čia gera būti. Nueinu į kapines, pastoviu, pasikalbu su čia besiilsinčiais man brangiais žmonėmis“.
Pasak Aldonos Šukytės, jos šeimos gyvenimas buvęs nelengvas. Tėvai buvo ištremti, o sugrįžusių ir bažnyčią puoselėjančių tarybinė valdžia neglostė…
Inkūnų parapiją administruoja Andrioniškio klebonas Virginijus Taučkėla. Bažnyčios aplinką puošia inkūniečių bendrijos pirmininko Valentino Šapalo iniciatyva įkurtas Atminties parkas. Jame stovi dar gyvų ir jau išnykusių aplinkinių kaimų atminimui pastatyti žymių tautodailininkų medžio drožiniai.
Beje, prie bažnyčios nyksta nenaudojamas buvusios klebonijos pastatas. Ne taip seniai jame dar krykštavo ir gyvenimu miškų apsuptyje džiaugėsi kunigo Salvijaus Pranskūno ir rašytojos Vandos Juknaitės įkurtos tikėjimo ir tiesos ieškančių vaikų stovyklos vaikai. „Jie tokie jautrūs, nedrąsūs būdavo, – prisiminė A. Šukytė. – Ateidavo pieno ar daržovių pirkti, tai vidun neidavo, mamą iš kiemo šaukdavo“. Tačiau dabar pastatas apleistas. Sklando gandai, kad čia rengti stovyklas vaikams iš gatvės dėl sanitarinių sąlygų uždraudė valdžios funkcionieriai.
Tvarkinga, prižiūrima į amžinybę išėjusių Lukauskų sodyba. Ją prižiūri ir laiko bites į amžinybę išėjusių kaimo senbuvių palikuonys.
Vargonininko sodybėlės
vietoje – „Amatų kalnelis“
Daugel metų buvusio Inkūnų bažnytėlės vargonininko Jono Porciko apleistas namelis buvo užklystančių į šį kaimą poilsiautojų egzotiška vietele pasidairyti į „Tiesa“ ir „Kolektyviniu darbu“ išklijuotas sienas ar net pernakvoti ant medinių grindų likučių per langų kiaurymes švilpiant vėjui. Taip buvo, kol šią trobelę prieš dešimtmetį nusižiūrėjo paneviežietė keramikė Renata Umbrasienė. „Ji, kalnelis ir šios vietos išskirtinumas mane tiesiog užbūrė“,- sakė R. Umbrasienė.
Ji nusipirko beveik sugriuvusį, nuniokotą namelį, jį atstatė. Paskui išdygo ir dar keli sodybos pastatai su šiai vietovei taip derančiais nendrių ir šiaudų stogais. „Esu beveik vietinė, nes Inkūnuose leidžiu 3 – 4 dienas per savaitę, – pastebėjo R. Umbrasienė. Moters nuomone, kelias nuo Andrioniškio pusės į Inkūnus labai duobėtas, neprižiūrimas. Jį su sunkiasvore technika suniokoja miškus kertantys savininkai, o tvarkyti nėra kam.
„Amatų kalnelio“ svečius šeimininkė ne tik supažindina su vienu seniausių pasaulio amatu, tačiau ir pamoko pasigaminti kokį nors dubenėlį ar švilpynę. Molio dirbiniai degami lauko krosnyje.
Straipsnio šaltinis: https://www.anyksta.lt/gyventoj-nera-taciau-kaimas-gyvas/
]]>
Pasakojant nuo pradžių, tai jau ne pirmas Arklio muziejaus organizuojamas teminis šeštadienis. Prieš tai vyko Geležies diena, o dar sekantį šeštadienį bus Rugiapjūtės diena. Molio dienos proga Arklio muziejuje viešėjo keramikai Romas Galiauskas (Upytės amatų centras, Panevėžio r.), Renata Umbrasienė (Amatų kalnelis, Inkūnai) bei Genovaitė Vaičekauskienė iš Subačiaus, kurią pasikvietė anykštėnė keramikė Skaidrė Račkaitytė.
Nuo 12 val. keramikai dėliojo savo atsivežtus darbus, pasakojo, kokiu gamybos būdu atlikti keramikos dirbiniai. Užkūrus naują degimo krosnį, joje temperatūra greit pakilo iki 1000 laipsnių. Tuomet keramikai traukė išdegtus dirbinius, vienus nardino į duonos raugą, kitus – į medžio pjuvenas. Pirmasis keramikos degimas vadinasi raugo, kitas – raku degimu.
Pasklidęs duonos kvapas pritraukė daug žiūrovų, kurie grožėjosi keramikos dirbiniais ir nemažai jų įsigijo, sulaukę, kol šie atvės.
14 val. Arklio muziejaus Striukų sodybos klojime Molėtų kultūros centro Lėlių teatras „Rudnosiukas“ parodė vaikams skirtą spektaklį „Molio motiejukas“ (rež. Laima Grigelevičienė). Šis spektaklis kaip tik atitiko dienos temą.
Nuo 15 val. buvo galima pasiklausyti tradicinių melodijų, kurias atliko Magylų šeimos kapelija iš Utenos.
Dalina RUPINSKIENĖ
Straipsnio šaltinis: http://nyksciai.lt/keramikos-gaminiai-kvepejo-duona
]]>
Rugpjūčio 18 dieną buvo didelė Inkūnų parapijos šventė. Vienkiemiuose išsibarstę gyventojai pasitiko naują kleboną, kunigą Mindaugą Šakinį. Dauguma jį pažįsta, nes iki šiol tarnavo Anykščiuose. Iš kadaise parapijai priklausiusių kelių dešimčių kaimų, šiandien išlikę vos keli, kuriuose dar pulsuoja gyvenimas. „Įžengęs į bažnyčią klebonas nustebo išvydęs vos telpančius tikinčiuosius maldos namuose. Sako, tikėjosi pamatyti dešimt parapijiečių“, -Šileliui“ pasakojo viena iš koncerto organizatorių Barbora Domarkaitė.
Smuikininkės Barbora Domarkaitė ir Kristina Domarkienė naujajam klebonui sutikti parengė koncertą. Inkūnų bažnyčioje. Į iškilmingas Šv. Mišias atvyko žymi vargonininkė Dalia Jatautaitė, sopranas Rita Preikšaitė ir bosas Tomas Ladiga. Klebonas, kunigas Mindaugas Šakinis prisistatė parapijiečiams, palinkėjo gyventi santarvėje, dalintis meile ir tikėjimu, padėti vieni kitiems, kuriant tvirtą, kūrybingą bendruomenę.
Po pamaldų kaimynai sugužėjo į kleboniją, kur tapytojas Donatas Inis parengė parodą Anykščių krašto pokario nepriklausomybės kovų dalyvių tema. Menininkė Renata Umbra eksponavo raugo keramikos meno dirbinių. Parapijiečiai atsinešė užkandžių ir skambant gyvai muzikai, smuikininkių B. Domarkaitės bei K. Domarkienės atliekamoms melodijoms, aptarė, kaip reikės atgaivinti kleboniją. Mat pastatui reikia naujo stogo, gerai būtų perdažyti pastato išorę, sutvarkyti krosnis, elektros instaliaciją. Čia galėtų vykti katalikiškų šeimų stovyklos, parapijiečių susitikimai. Gimė idėja, kad reikia kiekvieną išnykusį kaimą pažymėti informacinėmis lentomis, kuriose žmonės rastų svarbiausius kaimo istorijos faktus. Juk važiuodami į miškus grybauti ar uogauti ir patys anykštėnai daugiau sužinotų apie savo kraštą. Beje, menininkas Ričardas Peleckas su naujuoju klebonu aptarė galimybę Inkūnų bažnyčios langus papuošti vitražais.
Vasarą Inkūnų miškai atgyja, į sodybas atvažiuoja trisdešimt, keturiasdešimt metų laisvalaikį čia leidžiantys senųjų sodybų šeimininkai. Jie tęsia senąsias tradicijas, atgaivina vietinės bendruomenės gyvenimą, kuria čia ir dalijasi su visais. Žymūs menininkai, diplomatai, architektai, gydytojai, rašytojai, teisininkai miškuose rengia koncertus, Miško festivalį, kuria unikalią raugo keramiką, skulptūrą.
O pirmosios kunigo M. Šakinio aukotos Šv. Mišios parodė, kad draugiška parapija ir iniciatyvus dvasininkas gali daug nuveikti, jei veiks išvien. Inkūnų miškų gyventojai dėkoja Magylų, Lašinių, Inkūnų, Mikierių kaimų gyventojams už gražią šventę. Didelė dovana – ir anykštėno T. Ladigos bei kitų solistų Inkūnams dovanotas koncertas.
Straipsnio šaltinis: http://nyksciai.lt/inkunu-parapijieciai-nustebino-naujaji-klebona-galerija-video
]]>